Iš mano užrašų

Skubu pasidžiaugti su jumis, savo laime ir džiaugsmu malonumu, kuris, kuri, kurie ir kurios lanko mane šiuo metu ir gyvena mano širdy. Pašokimk kartu, pasisukim ratu, suplokim viens ir du. Gražus vakaras, pažeme gelsva, aukščiau sodriai žydra. Tiesiog sapnavau, kaip rinkau šiukšles ir prabudęs anksčiau nei įprasta, negalėjau numalšinti savyje noro prisidėti prie visuotinės švarinimosi dienos “Darom 2009″. Laimė, kad Ieva taip pat anksčiau prabudo, todėl prisidėjome abu. Tikrai laimė. Aš laisvas nuo kai kurių subordinacijų - aš, nebe toks poliarizuotas. Tik žodis laimė ir šokinėjantis iš džiaugsmo gali apibūdinti mano savijautą. Aš jus dar kartą pakviesčiau šokiui, gatvėje, aikštėje, priešais langus, judinkim kūnus žmonės, mūsų protai ten gyvena. Berods atsisakau platoniškų utopijų ir perpildytas mylimų žinių ir svaiginančio mokslo, eventualiai paminėsiu jog pliuraliu būdu galime nuveikti žymiai daugiau. Linksma ir paradoksalu. Ačiū už minčių struktūriškumą. : *

Galvoje lūpos, širdy tavo akys. Jos manyje tavosios tokios gražios. Noriu rusvai nudažyti palėpės kambario sienas, kurios dar tėra tik plynos, lubos tėra nuogos ir visa erdvė užgrūsta nereikalingais daiktais menančiais praeitį. Tuoj tuoj sužibės pirmos žibutės, iš po sniego lys snieguolės ir visi nykštukai pabirs po miškus. Karolis važiuos jų lankyti. Man gera. Aš nieko neturiu, bet aš turiu viską ko man reikia. Norėčiau turėti daugiau, bet tik norėčiau. Skanu ar ne? Taip tiesa. Turėti fortepijoną laukuos, turėti juodą šiurkštų irbarškintais klvišais ant stogo sename miesto centre. Kaune, Vilniuje, svajonių senamiesty? Kaip pasiekti? Ieškau atsakymų, gal per nelyg ilgai, bet nebijau, galiu užtrukti ir visą gyvenimą. Gyvenimas ne vienas. Drėgna, vėsu, saulėta, šešėliai. Visai tai nauja, nors ir tas pat. Man labai džiugu. Gyventi yra taip nuostabu.

Aš tave ir vėl radau, saldų, švelnų, gražų, nuostabų, neatkartojamą, liūdną, susimąsčiusį, nuskriaustą ir paliktą lininį. Tu man esi viskas, tu esi aš, o mes visi esam tu. Myliu gyvenime, man esi visa ką turiu! Būtie, buvime, kuris sukūrei mane būtybę, absoliute, Dieve mano tu žinai kas aš esu. Šviesa, idėja, prieik arčiau, būk visad su manimi ir kalbėk ta kalba, kuria pats išmokei galvoti apie pasaulį, visą, kas slepiasi po saule. Kai sutemsta, tavęs nebėra, tada užmiegam. Su tavimi, tik kitoje materijoje. Sapnas, dalis mano gyvenimo, jis tikras, jis egzistuoja, jį pamenu, užrašau, paskleidžiu, jo laukiu. Arčiau tikrovės gyvenant virtualiam fantazijų ir stereotipų pasaulyje. Gyvenimo rytas - pavasaris, keliasdešimtas jis, vis kitoks, kitaip kvepiantis. Įrėžei man, ačiū.

Feniksas savo dienas baigia sudegdamas, virsta pelenais ir iš tos pačios nedidelės pelenų krūvelės atgimsta. Diena keičia naktį. Naktis savo ruoštu dieną. Nieko nėra amžino. Diena - laimė nesitesia amžinai, privalau išgyventi ir skaudžias naktis, kad nepamirščiau ir dar geriau įvertinčiau laimę, džiaugsmą ir tai ką turiu. Dar pamenu savo mintyse nuklydęs pakalnės gatvėje prieš porą metų, kad pasiilgau kančios, savotiškos vienatvės jausmo, kai niekam nerūpiu, kai gyvenimas esu aš. Džiaugiuosi jo turėdamas.
Pastarieji metai, ypatingai vasaros pabaiga ir šiandien yra didelis žingnis, vien jau tai kad studijuoju tai ką labai noriu. Ir žmonės atsiradę vasarą mano gyvenime, ir žmonės su kuriais susipažinau po vasaros.
Nežinau kodėl neberašau. Pradedu ir ištrinu. Gal todėl kad gyvenam čia ir dabar šią milisekundę, o ne praeityje.
Naudodamasis retesne proga: žmonės, meilė ateina ir išeina. Ir štai man stebuklas. Myli, nori, negali, galvoji, jauti, nori apkabinti. Nutrauki - tada lauki, lauki, nors ir skauda, bet po tam tikro laiko, kad ir kaip magiškai kai jauti stiprų jausmą žmogui atrodo, bet po laiko jį prarandi, o porai metų praėjus, net juokas sukausto, nes vien žmogaus prisiminimas, ar nuotrauka neleidžia suprasti, kaip galėjau mylėti. Taip bus ir su tavim. Taip ir yra. Gaila. Diena keičia naktį. Apkabinu

Ką jauti? Nepalyginamai. Ką matai, kai užsimerki nakty, ten kur dieną gausu žmonių. Kuomet eini vienas Laisvės alėja saulėtą ankstų šaltą rytą, kai keli nuvargusias, bet laimingas kojas 3 nakties tuščiomis ketvirtadienio Vilniaus gatvėmis. Kai nejauti pavojaus, ir visa ką tu darai, tik pasineri į transą, nes vaikštai savo svajonėse. Svaigsti, negali patikėti, užsimerki, vistiek regi. Sėdėti tuščioje tamsioje gatvėje, bėgti. Lipti į aukštą kalną ir girdėti tamsoje besijuokiančius žmones. Tai mes. Ar leisi man kada nors nusikelti į praeitį, pakeisti praeitį kita vaga, ar kas nors po 80 metų norės nusikleti į šiandien, ar tai atrodys pakankamai žavu? Taip. Jei ir mūsų dar tik keli, jei negalime pasigirti naktiniu gyvenimu, tai dar nereiškia, kad Vero Caffe sekmadienio rytais bus tuščia. Tik suteik man muziką, suteik sėkmės lašelį, aš dėl tavęs paaukosiu savo gyvenimą, aš dėl tavęs užmigsiu amžinu miegu, sudegsiu, tik leisk man pamatyti tave tokią, kokia turėtum būti, mūsų ir mano. Juk reikia tiek nedaug, paliesk kiekvieną savo meile naktį, nes sapnai yra dalis mūsų gyvenimo. Nepakeisk visko kol saulė apsisuks vieną kartą, leisk pajausti gyvenimą, leisk pajausti visiems, kad gyvenimas verda, leisk nuoširdžiai nusišypsoti. Už ką tu mus taip baudi, mes vis dar laukiame priežasties ir patekančios saulės, naktis negali testis amžinai. Tave pasitiksiu jau netrukus, būk mano oras, būk mano vanduo ir garsai. Nepalyginamai. Kiek dar dienų žiūrėsiu nuo to purvino kalno, ten kur baigiasi horizontas. Numesk mane nuo stogo, partrenk, suvažinėk, nušauk, susprogdink, juk aš vistiek pasmerktas gyventi su tavim.

Kiekvienas žmogus pasmerktas gyventi su savimi pats, savo neišsipildančiuos sapnuos, plaukdami ledynų išrėžtomis upėmis, jie pavadina miestus savo vardais. Kai rašai, atrodo visas pasaulis telpa tavo galvoje, kosmosas, gandras pievoj, pilna medžių, kurie liūdni, nes jų niekas neapkabina. 23:32 11:11, 02:20 kasdienė magija. Mums taip gera. O kaip neapsakomai nuostabu sėdėti ant šiltų plytelių, žalių. Kas kart kai mus palieki, Nadin, Nadin. Fortepijonas juodas, ausinės, romantika? Modernus gyvenimas veda prie bendravimo mintimis, tampsime tokiais, kokius įsivaizdavome ateivius. Mano provaikaičia bus laimingi, jei bus bent kiek panašūs į mane. Pasinerti į minčių magiją, išprotėti. Išsikraustyti iš proto, netikėtai net nesusikraunant lagaminų. Palikti namus, būti palaidotam. Kai netenki žmogaus, jis gyvena tavy, tačiau tik praradęs supranti, kad tas žmogus guli po žeme. Naktiniai pokalbiai, susitikimas su murusiais, o juk jie miega po musų kojomis, kai lankome juos kapuos. Kas jei atvėręs karstą ar po dešimt metų atidaręs sarkofagą pamatysi nesuirusį artimo žmogaus kūną. Visos mintys išnyks, visa tai dėl ko raudojai, čia pat, tau prieš akis, tik miega. Kokia gyvenimo magija, paradoksas, verkiame mirusių, kurie išlieka mūsų atminty, kalba ir apkabina sapnuos ir išties guli po žeme. Tasai pats, kurį bučiavai, laikei apglėbęs. Verkti norisi širdy, kai pravažiuoji dviračiu kapus, pro žmones kurie vis dar  yra, jie ten, ar tu suvoki, jie ten. Roma, Vilniau, Helsinki, tos trys bažnyčios, tie kalneliai, kaip Žaliakalny, aš noriu dar praeiti, dar kartą pažvelgti į žmones, suprasti tų visų metų kvapą gatvėje, kažkieno rankomis statyti namai, papuošimai, stogai, šviestuvai, gatvės plytelė, visa tai kažkieno palikimas. Liejasi akyse, ypač šiandien prie stalo, valgant saldų šokoladinio pyrago gabaliuką. Kitokio gyvenimo nereikia ieškoti toli, skirtingi žmonės gyvena jau po vienu stogu. Ar nerandi dėl to ,kad neieškai, galbūt ne ten? Tai tavo gyvenimas, tai mano gyvenimas, jis nepaprastas, o juk jis kiekvienas toks. Atrodo, taip neįdomu, norisi šlovės, puikybės, tuštybės? Dėmesio? Ar tiesiog negali būti prastesnis? Jau slenka šešėliai, jau balzganos dėmės baugina vis labiau šiurpstantį kūną. Jokių kūniškų malonumų, vaikai mėgintuvėluose, gyvenimas tampa kosmosu. Galaktikos modelis atome, mano kūne. Tai aš, tai mes visi esame tas Dievas, tai ne žmogus, mes ne viena rasė šioj planetoj, šiandien, šiame laike. Mūsų daug ir mano gyvenimas yra pats geriausias, pats turtingiausias vienintelis. Noriu, kad mane sudegintumėt ir išbarstytumėt virš miškų, ne aukščiau ir nežemiau, noriu, kad daug kas pasikeistų, bet tegaliu žiūrėti pro važiuojančios mašinos langą, aš nieko neturiu, bet iš čia, iš kur rašau aš esu viskas. Vėjas, tamsa, Dievas, aš kiekviena sekundė netoli tavęs, aš vairuoju Mersedesą, aš gyvenu sename name, gaminuosi sau pats, nes po darbo maloniai apsiperku prekybos centre.  Mirė visi artimieji ir draugai, pasaulis ne tas, kuriame aš augau, mano gyvenimas tik faktas ir raidės, aš laukiu tik mirties. Minutė artėja į pabaigą, aš tai žinau. Nebėra prasmės.

Jei būčiau gimęs ne Lietuvoje, ne Kaune, ar taip mylėčiau senamiesčio gatves, senus pakelių medžius, ar galvočiau apie žmonių darbų pritvinusią žemę. Ar ieškočiau to grožio kurio dažnai pritrūkstu, ar vakarais vasarą riedėčiau dviračiu paieškoti tyrlaukių? Kas būčiau aš, kaip atrodyčiau sulaukęs 2008 metų? Ar būčiau toks kaip šią minutę, laimingas? vienišas? nesuprastas? likimo skriaudomis lepinamas? gražus? nepaprastas? kitiems padedantis? turtingas? laisvamanis? Ar bent prisėsčiau kartą per mėnesį parašyti savo mintis? Savo gyvenimą pavadinau nuostabiu, nors jame pilna grovių, kalvų, spalvų, tamsių, žalių, visai tai veda link ateities, link tų svajonių, kurias kiekvienas žmogus regi giliau nei akys, žemiau nei plaukai, nežinia kur tai yra, kur nukeliauji savo mintimis į beprotystę ir bekraštę aistrą. Net ir tada, kai manęs niekas nemyli, kai manęs niekas nekenčia ir nelaukia mano veido bruožų, nei šilumos. Padeda tik medžiai, tik tai, kas sunkią akimirką buvo matyta priešaky. Aš Tave myliu, aš Tave taip senai ir iki šiol myliu, tau to nesakiau. Kaip aš džiaugiuosi daugeliu akimirkų, kurias praleidom kartu, aš tau to nesakiau. Tu mano kiekvienas saulės patekėjimas ir saulės laida, aš niekada tau to nesakiau. Taip visi išėjo nesužinoję, kas jie man tokie buvo. Šiandien pradėjau pildyti gerus darbus, menkus, tokius, kurie vadinami tik žodis ar tik raštas, arba tai man galėtų išgelbėti gyvybę, tai galėtų palengvinti kančią, ar tik tebūti to viso gėrio dalimi. Aš buvau ir esu ir būsiu tas pats žmogus, nusišypsok bent sapne man, kad ir kas tu bebūtum. Aš noriu, kad žmonės būtų laimingi, kad tie, kurie nuoširdžiai nori, sulauktų, tie, kurie kenčia, išgytų, tiems, kurie liūdi, atrastų. Gerų metų =*

Vienu žodžiu ar sakiniu trumpu, neapibūdinsiu visų savo minčių, kurias rašai baltam lape ir juolab tų, kurios tiesiog netilpo į lapą, ar net tų savo gyvenimo detalių, kurios neapibūdinamos žodžiais, nes visi sukurti žodžiai tai nuvertintų.

Lauktai, nelauktai, nežinia kaip, lieku trumpam vienas tarp sėdinčių ant palangės. Tai ne pamoka, kai suskaldyta mūsų senoji klasė, tai net ne kūno kultūra kaip tradiciškai su keletu klasiokių per pamoką svečiuojamės, kaip nuolatiniai klientai skaitykloje. Iš kairės telefoną maigo klasiokas, iš dešinės R. kalbina, ir jam tai puikiai sekasi dvi linksmas ir mielas klasiokes. Nors aš ir sėdintis per patį vidurį jų pokalbio ir lengvo pokštiško juoko esu nuošaly. Tuo tarpu su manimi niekas nekalba, niekas į mane nespokso ir kitaip nerodo ryšio. Aš pajaučiu tą rūgštų vienatvės jausmą, kuris tarsi lietus, pila, kaip iš kibiro į valtelį, kuri tuoj tuoj nuskęs. Bet juk aš žinau, kas yra ta vienatvė, jos skonis man pažystamas ir ne toks jau bjaurus, kaip, kad pirmą ar sekantį kartą ragaujančiam atrodo. Būdavo - aš visai vienas, kaip pirštas, buvo - norėdavosi pailsėti nuo žmonių, tą akimirką, kai vyravo esamasis laikas, grįžau į būdavo ir štai tvinkt: juk tai nėra taip jau ir baisu, juk aš moku gyventi kartu, ir kartais net pamilstu vienatvę. Ji man suteikia supratimo, savęs atradimo, artimūjų, draugų įvertinimo. Vienatvė, pastatė mane ant tokių gyvenimo kojų, kurios mane neša kasdien. Staigi trumpa rimtis, tapo normaliu, suprantamu įvykiu ir aš būdavau, buvau bei esu ramus. Nors praėjęs moksleivis pasakytų savo draugui: (- Ei Mykolai, jis atrodo kažkoks vienišas vaikis. )Taip, tai išties tiesa, kaip minėjau tos mano kojos, pastačiusios mane įdomiam gyvenimui pašaliniam - ne man, gali atrodyti nerangios, negražios. Bet aš žinau, kokios jos viduj, kas ir kokios informacijos į jas supylė. Svetimam tai tiesiog išoriniai reikaliukai, man tai visas gyvenimas ir savęs supratimas. Nuostabu yra gyventi ir žinoti, ko tau reikia, žinoti, kas išties pripila į tave kuro, man prasmingam ir mylimam, mano gyvenimui.

Nepaprasti keturkampiai langai, kuriuose dar po ketvertą ir kituos kambariuos daugiau kaip po 20 rombų. Tas senovės ar tiesiog senos medienos kvapas varo iš proto. Atrodo imčiau juodą pagalvėlę, kaip sapnuos padėjęs ją tarpdury, užmigčiau. Lija, sietynai žybsi virš galvų, vaizdas už lango įgauna neįprasto šarmo. Žmonės čia gražūs, ypač švelnūs jų veido bruožai, jie ramesni už mus, nors tie patys Lietuviai, gal juos taip tegiamai veikia lietus? Nes čia jo iškrinta kur kas daugiau, nei mūsų kasdienybėje. Vakarais gatvėse gausu miestiečių, praplaukiantys prekybiniai laivai visada palydimi akimis, manosiomis taip pat. Sako, kad manajame name vaidenasi, bet tikriausiai dvasios manęs negasdina, nes joms patinka pianino skambesys. Skambinti labiausiai mėgstu vakarais, galbūt dėl baltųjų kūnelių pagausėjimo kraujyje. Tai man leidžia atsipalaiduoti ir pabūti vienam su savimi, tokiu, kokiu Dievas sukūrė, kūnu bei siela. Sielai atgaiva, už keleto kvartalų per 3 bažnyčias. Kūnui – per dieną nueinu daugiau nei 4 kilometrus. Aikštėje popiet, 4 kart per savaitę veikia mažas turgelis, į kurį savo produktus atveža aplinkiniai valstiečiai: vaisai, daržovės, sūriai, grietinė, pienas, duona, kartais net minkšti močiutėlių kepti pyragėliai. Gyventojai valo net šaligatvius, prie kiekvienų namo durų, po pritvirtintą dvipusį šepetį, batams nusivalyti. Kartą per savaitę valomos gatvės, o prieš ir po švenčių kelissyk. Visai neseniai vyko vieno žymesnio miestiečio laidotuvės. Niekas neverkė, tik ilgesingai žvelgė į uždengtą karstą, kuris stūksojo katedroj tik vieną dieną. Artimieji, draugai, bičiuliai uždega žvakutę, sielai išlaisvinti, greičiau pasiekti amžinąją ramybę, niekas čia nenori prisiminti mirusio žmogaus. Tuo tarpu nori prisiminti jį besišypsantį, nori įvertinti jo nuveiktus darbus.

Ne vieną dieną žvelgdamas į mūsų miestą ieškojau grožio, kurio man taip trūko, kaip Homo Sapiens sapiens, net sapnudoavau, kažkur senamiesty paliktą gotikinę aikštę, todėl tik rasdamas galimybę laiko, eidavau per kiemus, bromus, tarsi ieškodamas savo sapno svajonės tikrovės realiam pasauly, kuriame egzistuoja daugiau pojučių ir štai aš svetimam mieste jau pora savaičių, jau po keletos saulės laidų supratau, kad tai yra tai, ko aš ieškojau savam pasauly, čia atradau viską, apie ką galvojau, apčiuopiau tai, apie ką svajojau. Kartais nuostabų sapną nori pasiimti drauge į tikrajį pasaulį. Taip nutiko man. Aš nepabudau iš jo niekada. Rašau jums iš savo sapnų iš savo amžinojo atilsio.

Netikėtai, kaip dainoj nelauktai. Visas 3 dienas praleidau pilyje. Ten valgiau, ten gėriau. Ten galėjau naktį grotį Shopeno noktiurną, pajutau, kas yra tikroji nakties muzika. Dieną praleidę sode, vakare rinkomės ką valgysime, padėjom gaminti. To skonio neapibūdinsiu, nes net ir pats nežinojau, ką pjausčiau, bei ką bėriau puodan. Po vakarienės užlipome į pilies bokštą, ten buvo maloniai vėsu, atrodo, niekas pro tuos langus mūsų išvysti negalėjo, o žiūrėdamas tolyn į horizontą jaučiausi, kaip sakalas sapne skraidantis virš Nemuno vingių laimingas. Kalvos, seni dailūs mediniai namukai, bažnyčios, miškai, visa tai, kaip begalinį malonumą jauti visą dieną išvaikščiojęs tankias girias, senas gatves, pabuvęs mišiose, dabar tuos visus jausmus jauti vienu metu. Kas galėjo patikėti, kad tas pats žmogus, kuris visas tris dienas ėjo į mokyklą ir lyg grįžo namo, vėliau važiavo į muzikos mokyklą, laisvą dieną ir visus vakarus bei naktis gyveno nuostabioj senoj pily. Uždarydavo arklides, sėdėjo prie pailgo stalo, maloniai puotavo, skaitė sėdėdamas ant krėslo senam sode.

Dėkojau sau eidamas namo, po viso to už savo mintis. Nesijaučiau seniai laimingas būdamas su savimi, lindėdamas savo mintyse, bet juk tai visas mano pasaulis. 

Ačiū, Tau, už visas mintis, už nepaprastus spalvotus nakties sapnus.